Austėjas

2014-08-22

Ankstyvą rudenį Aleksandro Gridino labdaros fondas su viltimi ir didžiausia padėka visiems prisidėjusiems ir palaikiusiems padėjo 15-mečiui Austėjui, nuo gimimo sergančiam cerebriniu paralyžiumi, išvykti į intensyvios reabilitacijos gydyklą ,,Adeli” centre Slovakijoje.

Pagaliau sulaukėme iš Austėjo šeimos gerų žinių! 

Kaip Austėjo mama Giedrė sako,

„rezultatai šios terapijos akivaizdūs. Sunku patikėti, kad per tokį trumpą laiką pavyko tiek pasiekti – Austėjas pats vienas sėdi (nereikia laikyti ar paremti kuo nors), apsiverčia, praėjo nugaros skausmas, atlaisvėjo kojų ir rankų raumenys… Pati kelionė fiziškai buvo labai sunki, treniruotės irgi labai skausmingos, bet Austėjas viską pakėlė drąsiai, be dejonių, ašarų taip pat nebuvo. Šiuo metu Austėjas laikosi gerai, jau atsigavo po kelionės, kibo į moklsus ir intensyviai toliau treniruojamės, kiek įmanoma namuose, pagal Adeli metodiką.”

 Tačiau, pasak Austėjos mamos, „svarbiausia, kad berniukas pradėjo tikėti, kad galima jam padėti, kad jis nėra vienas paliktas su savo negalia, pradėjo labiau pasitikėti savimi, kovoti už savo sveikatą. Už tai ačiū Jums!”

Džiaugiamės ir mes Austėjo pasiekimais ir linkime toliau nepasiduoti ligos gniaužtams!

__________________________________________________________________________________

Dėkojame visiems prisidėjusiems ir palaikiusiems Austėją – 15-metį berniuką, nuo gimimo sergantį cerebriniu paralyžiumi, kurio būklė per paskutinius metus stipriai suprastėjo. Berniuko stuburas iškrypo, sąnariai išsisukinėjo, negali ištiesti kojyčių, nes sausgyslės sutrumpėjo, visi raumenukai sunyko dėl ligos progresavimo ir jis kenčia nuo pastovių nugaros skausmų…. Šeimos nariai dar prieš mėnesį paprašė fondo pagalbos išvežti sūnų į intensyvios reabilitacijos gydyklą ,,Adeli” centre Slovakijoje.

Austėjo kelionei į intensyvius gydymo kursus buvo pervesta 9000 lt. Jūsų visų aukų dėka surinkome 7508 Lt.

Likusią sumą pridėjo fondas. Labai tikimės, kad ši reabilitacija pagerins berniuko sveikatą!

Dėkojame visiems, kurie prisidėjo:

Gridin’s group darbuotojams:

Tatjanai Vasičkinai

Tatjanai Klimovai

Andriui Senkui

Mariui Eismontui

Taisijai Gordienko

Renatai Farchutdinovai

Ingai Laurušonei

UAB ,,Gridins Enterprise Lt” aukštalipiams

Irinai Mėdžienei

Viktorijai Bakutienei

Daivai Kuliešiūtei

Natalijai Matveevai

Raimundui Zablockiui

Natalijai Murnikovienei – Bartaševičienei

Jūratei Kulienei

Anai Tamašauskaitei

Violetai Navickienei

Gabrielei Žilienei

Julijai Timochovai

Nadeždai Laver

Sergejui Vinogradovui

Vladimirui Babotui

Svetlanai Antonovai

Anastasijai Malyševskajai

Irinai Stepanovai

Kitiems:

Žanui Rutkauskui

Alvydai Šinušaitei

Justinui Jociui

Jolitai Herlyn

Jūratei Jastromskaitei

Rasai Labrencienei

Linui Krikščionaičiui

Tomui Ganusauskui

Giedrei Putelytei

Aistei Adomavičienei

Linui Stankevičiui

Daliai Šiugždienei

Evaldui Pagojui

Tomui Statkui

Anastasijai Belovodskajai

UAB „Statybų restai“ skyrusiai 1000 Lt.

Nuoširdžiai Jums AČIŪ!!!

___________________________________________________________________________________________________________________________

Prieš kreipdamiesi į mus, Austėjo šeimos nariai kreipėsi dar į 14 įstaigų ir fondų. Visur jiems buvo ištartas trumpas beviltiškas ,,ne“. O kas, jeigu visi pasakys ,,ne”? Kas, jeigu ne mes suteiksime jam tą, galbūt vienintelę galimybę, tą vienintelę progą?

Tiesiog paimti ir atstumti – paprasčiausia… Mes taip pasielgti negalėjom. Todėl vėl kreipiamės į Jus ir vėl kviečiame bendrom jėgom padėti šiam berniukui. Visos reikiamos sumos (18 000 Lt) nerinksime, nes ji tikrai nemaža. Kiek surinksim, tiek ir atiduosim.

Paaukokime Austėjui, suteikime jam viltį, nes tikėjimas padaro stebuklus, ir galbūt mes visi kartu galėtumėme būti to tikėjimo ir vilties dalele!

Prisidedame patys ir kviečiam prisidėti Jus!

Laišką mums parašė Austėjo teta:

,,Esu teta Austėjo, kuriam vasaros pabaigoje sukaks jau 15 metų, šiemet baigė 7 klasę su 8,2 vidurkiu. Gyvena jis su seneliais miško apsuptyje. Per paskutinius kelerius metus jis paaugliškai išstypo ir labai pasikeitė – visada linksmą, optimistišką ir vaikiškai nerūpestingą šypseną pakeitė susirūpinimas, mąslus žvilgsnis, nukreiptas į miško tankmę, susitaikymas ir liūdesys…

Jį aš prisimenu kaip veržlų ir linksmą berniuką, kuris visada norėjo išdykauti ir daryti visa tai, ką ir kiti Jo amžiaus vaikai darė. Bet buvo vienas skirtumas tarp Jo ir bendraamžių – nuo gimimo Austutis serga cerebriniu paralyžium. Negana to, jo ir širdele nėra stipri. Tačiau, būdamas vaikas, jis to nesureikšmino ir veržėsi į gyvenimą. Mes, suaugusieji, vis dar turėjom vilčių, kad jis ims ir vieną dieną pradės vaikščioti, sveikata pagerės. Juolab, kad ir daktarų prognozės buvo teigiamos. Bet, bėgant metams, Austėjo situacija prastėjo. Jam augant buvo sunku jį mankštinti ir treniruoti, nes reikalinga nuolatinė šalia esančio fiziškai stipraus žmogaus priežiūra, o seneliai ligoti ir jau nebe jauni, o Austėjo mama irgi ne geležinės sveikatos, kiek galėdama kibosi į gyvenimą, dirbo, kad galėtų pasirūpinti sūnaus buitimi, lavinimu. Bet vienai moteriai turint ligotą vaiką Lietuvoje tikrai labai sunku – todėl berniukas liko gyvent pas senelius, nes jam ten grynas oras, grybai, uogos ir gyvūnai aplink.

Austėjas smarkiai styptelėjo per paskutinius 3 metus. Jo fizinė būklė smarkiai suprastėjo – stuburas iškrypo keliose vietose ir kelia grėsmę vidaus organų defomacijai, sąnariai išsukinėti, negali ištiesti kojyčių, nes sausgyslės sutrumpėjo, visi raumenukai sunyko dėl ligos progresavimo. Jis kencia nuo pastovių nugaros skausmų. Kai paskutinį kartą lankiausi Lietuvoje ir perrenginėjau Austėjų, išvydusi jo būklę, nustėrau – gerklėje užstrigo gumulas ir buvo sunku susitvardyti neprapliupus raudoti. Tvardžiausi dėl vaiko ir išbėgus į kiemą pradėjau raudoti. Taip sunku matyti vaiką kenčiantį. Ir tik įsivaizduoti galim, ką jis pats jaučia ir mąsto – tai atsispindi tik jo liūdname veide, nes skųstis jis nemėgsta ir paklausus kaip laikaisi, visada išgirsi vieną atsakymą – gerai…

Tada supratau – jeigu mes nieko nedarysim, nebandysim dabar – ar aš galėsiu atleisti tai sau likusį gyvenimą? Turbūt ne.

Radau informacijos apie gydyklą, esančią Slovakijoje, kuri kaip tik ir užsiima labai intensyvia reabilitacija sergančiųjų cerebriniu paralyžiumi. Teko taip pat susipažinti su informacija apie ligonius, vaikus, kurie pabuvoję intensyvios terapijos centre Adeli pasiekdavo žymių rezultatų. Vienas dalykas baugino – didelės paslaugų bei kelionės kainos.

Visgi nusprendėm su Austėjo mama bei seneliais, kad turim padaryti viską ir surinkti tą sumą pinigų, kad jis išvaziuotų 3 savaičių reabilitacijos kursui š.m. spalio viduryje.

Tad šiandien esame tokioje situacijoje – Adeli centras priėmė Austutį 3 savaičių reabilitacijai, jau įmokėjom ir pirmą įnašą ( 500 Eurų), bet, kad surinktume reikiamą sumą šiam gydymui, mums dar trūksta 18.000 litų.

Visa suma gydymui su kelione ir viešbučiu Austėjui, jo mamai bei močiutei yra apie 28.000 litų. Močiutė reikalinga tam, kad padėtų Austėjo mamai kelionės metu ir vietoje pasikeičiant prižiūrėti, mat jį reikia pavalgydinti, nuprausti, perrengti, pasodinti, apversti… Vienai moteriai tai yra fiziškai praktiškai neįmanoma, nes Austėjas jau išstypęs paauglys.

Aš su sūnumi šiemet atsisakėm atostogų ir visą sumą 7.000 Litų skyrėm šiam išvažiavimui. Taip pat atostogų laiką skirsiu trūkstamos sumos ieškojimui. Austėjo mama sugebėjo sutaupyti 2.000 ir seneliai sutaupė iš pencijos 1.000. Tad šiai dienai turim 10.000 litų.

Tikiuosi jūsų fondas ras lėšų prisidėti prie šios mūsų visos šeimos svajonės ir vilties nuvežti Austėją intencyviai 3 savaičių terapijai į Slovakiją.

Pridedu dokumentus: faktūrą iš Adeli, banko patvirtinimą dėl deposito įmokos, gydymo ir keliones budžetą, Austučio ligos išrašą, rekvizitus, taip pat keleta nuotraukų.

Su viltimi laiksime Jūsų atsakymo!“